Pagrindinis faktorius, lemiantis žmogaus vienokį ar kitokį elgesį, yra atitinkami motyvai. Ne išimtis ir skaitymas. Skaitančiojo interesai artimai susiję su motyvacija: jie išsivysto iš bandymų patenkinti esminius motyvus. Skatinant vaikų skaitymą, pirmiausia reikėtų suprasti asmenybės vystymosi prigimtį ir asmenybės stereotipus, kurie susiję su skaitymo sėkme ar nesėkme. Žmogaus motyvai gali būti sugrupuoti į tris bendras kategorijas - fiziologiniai motyvai, psichologiniai motyvai ir įpročių motyvai (A. Maslow).
Fiziologiniai motyvai. Fiziologiniai motyvai kartais dar vadinami pirminiais motyvais arba paskatomis. Tai yra motyvai, kurie sąlygojo žmogaus išlikimą - alkis, troškulys ir t.t. Paprastai normalus vaikas nebus apatiškas, abejingas ir nerūpestingas. Tačiau negalima tikėtis, kad vaikas, susidūręs su bet kokia grėsme, bus suinteresuotas skaitymu ir mokymusi.
Psichologiniai motyvai. Nors svarbiausias žmogaus instinktyvus elgesys įtakojamas jo fiziologinių motyvų, tačiau dažnai jo elgesys nepriklauso vien tik nuo jų. Ne visada žmogus dirba dėl to, kad pavalgytų. Psichologai akcentuoja žmogaus galimybių saviraiškos ir realizacijos troškimą. Harlow įsitikino, kad raktas į žmogaus mokymąsi yra išorinių stimulų sukelta motyvacija. Skaitymui tai turi reikšmingą prasmę. Neabejotinai didelis susidomėjimas yra taip pat svarbus. Savigarba, savęs realizacija, smalsumas, poreikis būti kompetentingu, sėkmingu, priklausymo poreikis - tai motyvai, kurie dažniausiai sužadina žmogaus elgesį.
Įpročių motyvai. Visuotinai pripažįstama, kad įpročiai formuojami kartojant kažkokį tai veiksmą, kuris patenkina motyvacinę sąlygą. Vis dėlto, visiškai susiformavus įpročiams, jų daugiau nereikia susieti su kitais motyvais, kad įgautų energijos. Jie įgyja savaiminės energijos. Vaikas mokosi skaityti, nes jis yra motyvuotas pagrindinių asmeninių poreikių. Tačiau palaipsniui, kai jis tampa įgudusiu skaitytoju, skaitymas pats savaime įgyja motyvacinės galios. Įgūdžiai, išmokti dėl kažkokios tai pašalinės priežasties, gali tapti interesais ir būti savaeigiais, net jeigu pradinė priežastis, dėl ko jie buvo įgyti, dingo.
Pedagogikoje susiduriama su dviem šiek tiek skirtingais interesų skaitymui santykiais - interesas skaitymui ir skaitymo interesai. Pirmiausiai, panagrinėkime interesą skaitymui. Interesai yra išmokstami. Jie atsiranda iš sąveikos tarp mūsų pradinių poreikių ir priemonių, kurias mes atrandame jiems patenkinti. Skaitymo interesas lygiagrečiai eina su mokymusi. Anot William James - “Vien tik tai ką mes žinome, dalinai jau įkvepia mums troškimą sužinoti daugiau”. Skaitymas tampa pomėgis, studijavimas ir mąstymas. Darbas ir laisvalaikis organizuojamas taip, kad liktų laiko skaityti. Skaitymas atskleidžia naujus pomėgius.
Interesų ir skonių lavinimas. Interesai yra patirties rezultatas ir todėl yra svarbūs skaitymo skatinimui. Vaikai interesus lavina mokydamiesi, sąmoningai ar nesąmoningai pamėgdžiodami ir sutapatindami. Vaikas lengvai susitapatina su tėvais ar asmenimis, kurie juos pavaduoja. Paprastai jis priima tėvų vertybes ir lavina jų interesus (R. Žukauskienė). Jei šioms asmenybėms skaitymas yra svarbus, jis paprastai taip pat bus svarbus ir vaikui. Bibliotekininkas ar mokytojas, kaip tėvų pakaitalas, taip pat galėtų atstoti sutapatinimo objektą. Vaikas įtraukia jo lūkesčius, vertybes ir interesus ir, aišku, jei žmogus, vaiko akyse pelnęs autoritetą, turi nuoširdų susidomėjimą skaitymu, vaikas taip pat perims šį susidomėjimą. Interesų negalima išmokyti, o reikia pateikti atitinkamus modelius sutapatinimui.
Harris pastebėjo, kad vaikai, kurie turi kontaktą tik su aukštesnės kokybės skaitoma medžiaga, nelavina sugebėjimo atsirinkti. Skonis lavinamas lyginant ir kontrastuojant. Skaitymo skonių lavinimas yra žingsnis po suinteresuotumo skaitymui skatinimo. Kai patobulėja skonis, suinteresuotumas skaityti ir toliau turėtų būti ugdomas (J. Martinaitis). Viso skaitymo progreso esmė yra tai, kad vaikas turi mokytis, tobulinti skaitymo įgūdžius ir skaitymas jam turi būti malonus.